Pakeisti savo gyvenimą yra kur kas lengviau, nei tai atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tereikia tik to norėti. Ir pradėti tai daryti jau dabar. O rezultato tikrai ilgai nereikės laukti. Pamanysite, kas tai per stebuklai? Tai ne stebuklai. Tai NLP. Tai menas gyventi. Menas būti savimi. Ir visa tai jau yra kiekviename iš mūsų. Visa tai slypi kažkur mumyse. Tereikia panorėti ir mokėti pasinaudoti visu tuo turtu. O raktas į šią lobių saugyklą slypi pasąmonėje. Tad drąsiai ženkime pirmąjį žingsnį į nuostabų pokyčių pasaulį.

Pasąmonės galia – permainų kelias

Įsivaizduokime, kad mūsų protas yra sudarytas iš dviejų dalių: sąmonės ir pasąmonės. Sąmoningas protas – ta dalis, kuri analizuoja, kritikuoja ir logiškai mąsto. Pasąmonė – dalis, valdanti mūsų kūno funkcijas, nuo ritmiško širdies plakimo iki kvėpavimo. Pasąmonėje slypi ir visi mūsų prisiminimai. Čia slypi išmintis bei kūrybinis pradmuo. Čia gyvena ir mūsų gebėjimas išspręsti kilusias problemas.
Kai miegame, mūsų sąmonė ilsisi ir praktiškai nieko nedaro. Pasąmonė gi mums siunčia nuostabius sapnus, leidžia pabuvoti ten, kur veda slapčiausi mūsų troškimų keliai, sukurti nebūtus dalykus. Pasąmonė leidžia mums apibendrinti visa, kas įvyko su mumis (ir ne tik) per visą dieną.
Kiekvienas esame girdėję: „Rytas už vakarą protingesnis“. Ir tikrai, kartais prabudę iš miego mes suvokiame, kad problemą išspręsti nėra taip sunku. Pasąmonė pernakt leido mums pažvelgti į šią problemą iš kito šono. Pasąmonė valdo daugelį mūsų mentalinių įpročių. Kažką sąmoningai išmokę, mes pradedame tai daryti, tuo naudotis automatiškai, t.y. nesąmoningai.
Prie tokių įpročių galime priskirti savęs menkinimą, stabdymą, savęs barimą, baimės bei beviltiškumo jausmą. Bet juk yra ir kitokių gebėjimų – įprotis gerai jaustis, motyvuoti save naudingiems darbams, pasitikėti savimi bei turėti svajonę.
Daugelis įvairių sričių specialistų (ypač tų, kam rūpi žmogaus savijauta) jau nuo seno ieško būdų, kaip padėti žmonėms pakeisti savo įpročius taip, kad jie pradėtų gyventi tokį gyvenimą, apie kurį svajoja. Juk tam reikia, kad žmogus galėtų pažvelgti į save iš šalies, pažvelgtų į savo vidų. Transas padeda efektyviai tokiems žmonėms atlikti būtinus pasikeitimus.
Transo būsenoje žmogus gali bendrauti su savo pasąmone. Ir tokiu būdu formuoti savo naujus įpročius. O kad tai pasiekti, visiškai nebūtina būti užhipnotizuotam. Tą įrodė Miltono Eriksono pasiekti rezultatai, kuriuos daugelį metų stebėjo ir modeliavo Ričardas Bendleris.
Visi mes nuolat išgyvename vienokią ar kitokią transo būseną. Transas – tai būsena, kurioje žmogus yra tuomet, kai jį užvaldo jo paties mintys. Arba tų minčių nebuvimas. Pasiekti transo būseną – nesunku. Kur kas sunkiau kartais būna iš jos sugrįžti, t.y. išeiti iš pakitusios sąmonės, diktuojančios mums kvailus sprendimus ir kvailas mintis, būsenos. Bet kokiu atveju transas – kasdieninis reiškinys.
R. Bendleris savo sukurtų metodų, tokių kaip Žmogaus asmenybės kūrimas (Design Human Engineering- DHE) bei Neurohipnotinis perprogramavimas (Neuro-Hypnotic Repatterning – NHR) dėka atrado daugybę būdų, kuriuos pasitelkę žmonės gali drąsiai žengti pirmyn ir savarankiškai keisti savo pasąmonėje turimus įrankius, nepasinerdami į hipnotinį transą. Reikia tik atlikti keletą ekspermentų su savo mintimis, ir galėsime atrasti pagrindinius, bet gana efektyvius ir galingus būdus, kurie padės pakeisti nesąmoningus, nekontroliuojamus įpročius, kad pakeistume visą savo gyvenimą. Vienas iš tokių būdų – Submodalumo modelis.

Minčių ypatybės

Septyniasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais Ričardas Bendleris ir Džonas Grinderis išklėlė idėją, kad žmonės formuoja minčių vaizdus, kuria minčių vaizdinius (reprezentaciją, jei norėtume pasakyti moksliškiau). Idėja buvo toli gražu ne nauja. Tačiau Ričardas ir Džonas mąstymą apibudino kaip mąstymą vaizdais, mąstymą žodžiais ir mąstymą pojūčiais – kvapais, skoniais, jausmais. Tai buvo didelis žingsnis pirmyn. Išskaidžius kiekvieną tokią sistemą į atskirus komponentus, vaizdų, garsų ir pojūčių ypatybes pavadino submodalumais.
Žmogus turi penkis jutiminius organus, kurių dėka gauna informaciją apie juos supantį pasaulį. Paskui jis pats įsivaizduoja tą pasaulį naudodamasis penkiais vidiniais pojūčiais. Vienas iš pagrindinių žmogaus mąstymo būdų – tai mąstymas vaizdais, statiškais ar dinaminiais.
Jei mes klausiame kelio arba patys kitiems aiškiname, kaip pasiekti kokią nors vietą, viskas priklauso nuo mūsų gebėjimo susikaupti ir mintyse įsivaizduoti, kaip tą vietą pasiekti. Norėdami ką nors sukurti, mes pirmiausiai tai turime sukurti savo mintyse, tiksliai įsivaiduoti sau, kaip tai turi atrodyti.
Tie mūsų sukurti vaizdai turi ir savo ypatumus. Pavyzdžiui, pagalvokime, ką veikėme vakar. Įsivaizduokime vakarykštę dieną, tada savo mintyse pamatysime, kaip kažką darėme ar kažką matėme. Mes galime pamatyti tai kaip atviruką – statinį vaizdą. Arba prisiminti savo veiksmus, kaip kinofilmą – dinaminį vaizdą. Tai vienas iš būdų gauti ir išanalizuoti informaciją apie mus supantį pasaulį.
Mes galime girdėti taip pat ir vidinius garsus. Prisiminę, ką pasakė kitas žmogus, kokią dainą girdėjome – mes girdime mūsų pašnekovo, dainininko, TV diktoriaus, skaitančio žinias, balsą. O kartais net ir savo paties… Visa tai – mūsų vidiniai garsai. Jei tik atkreipsime į juos dėmesį, suprasime, kad jie skiriasi savo garsumu, tembru, rezonansu.
Niekuo nuo garsų ar vaizdų nesiskiria ir vidiniai mūsų pojūčiai. Jei prisimename kokį jausmą, galime jį pajusti konkrečioje savo kūno vietoje. Tas pojūtis kažkur prasideda, o kai tik atkreipiame į jį savo dėmesį, gali persikelti ir į kitą vietą. Žmonės dažnai taip apibudina savo pojūčius, kai kalba apie savo baimes. Jie sako kažką tokio: „Man ėmė durti pilvą, susuko vidurius, paskui išdžiūvo burna ir ėmė svaigti galva“. Žmonės nuolat kalba apie tai, kas vyksta jų vidinėje realybėje.
Apie ką nors galvodami šį vaizdą mes įsivaizduojame konkrečiame taške, konkrečioje savo kūno vietoje. Tas vaizdas turi konkretų dydį. Žvelgdami į savo vidinius – mentalinius – vaizdus mes suvokiame, kad jie nėra identiški išorinio pasaulio vaizdams. Tačiau mes manome, jog jie yra būtent tokie, yra priešais mus ir yra būtent tokio dydžio. Mes galime išvysti net ir save tame vaizde, ir tai reiškia, kad žvelgiame iš šalies, esame disocijuoti. Galime ir nematyti savęs tame vaizde, tai yra viską matyti savo akimis – būti asocijuoti.
Kai girdime savo vidinį balsą, jis gali būti mūsų arba svetimas. Jis gali sklisti iš dešinės arba iš kairės. Jis gali skambėti į išorę arba į vidų. Kartais vidinis balsas skamba labai garsiai, o kartais – labai tyliai. O būna, kad mus užlieja visiška tyla. Visiškai nesvarbu, iš kur jis sklinda ir kokios to balso savybės. Svarbu pastebėti tuos vidinių balsų skirtumus, kurie keičiasi skirtingų mūsų būsenų metu.
R. Bendleris nuolat stebėdavosi, kaip žmonės, paklausti „O ką jūs dabar jaučiate?“, atsakydavo: „Aš jaučiuosi prislėgtas“. Jie atsakydavo į klausimą visiškai nesusimąstydami, ką reiškia šis žodis. Jie negalėdavo sustoti ir pamatyti, kad žodis, kuriuo apibūdina savo būseną, pavirstą į žodį, kurtis reiškia veiksmą. Juk tai veiksmažodžio rūšis – neveikiamosios rūšies dalyvis, reiškiantis daikto ypatybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo. O sakydami „Mane kankina abejonės“, jie veiksmažodį keičia daiktavardžiu, t.y. veiksmą pakeičia daiktu. Žmonės sako: „Mane užvaldė frustracija“. Ai, sakykime paprasčiau – neviltis. Bet tai nereiškia, kad nevilitis kyšo iš švarko kišenių ar žmogus nešiojasi ją susikrovęs į kuprinę. Tai juk procesas. Ir jei paversime savo būseną į procesą – sužinosime apie jį kur kas daugiau.
Ir jei klausime: „Ką jaučiate patyrę neviltį“ arba „Ką jaučiate nusivlę“ – prarasime daug informacijos. Mes juk žinome, kad yra ir daugiau būdų informacijai apie pasaulį apdoroti. Suvokimas, kaip veikia mūsų smegenys, mums sufleruoja, kad ryšys tarp visų kūno dalių, visų mūsų organų yra toks sudėtingas, kaip ir sudėtingi ryšiai pačiose smegenyse. Ir tik tai leidžia mums mąstyti jausmais. Ne, mūsų kūnas nėra atplėštas nuo galvos. Juk visi mūsų kūno organai yra lyg ir smegenų „tąsa“, „tęsinys“. Kai žmonės sako, jog juos užliejo liūdesys, neviltis, gėla, labai savrbu užduoti klausimus: „Kur jūs tai jaučiate? Kurioje kūno vietoje prasideda šis jausmas? Kuriame kūno taške atsiranda? Kur persikelia?“. Pojūčiai, jausmai negali būti statiški. Jie visada juda, kinta kuria nors kryptimi.
Žinau, kad žmonės, kurie patiria baimę, jaučia, jog visi viduriai susisuko tarsi į kietą mazgą. Bet iš tikro susisukimo procesas vyksta pagal laikrodžio rodyklę arba prieš ją. Ir kiekvienąkart reikia tokio žmogaus paklausti, kur šis procesas vyksta. Dažniausiai atsakoma, kad jis atsiranda pilvo apačioje arba ties krūtine. Nors, visiškai nesvarbu, kur tai vyksta. Svarbu, ką žmogus su tuo jausmu daro.
Jei paklausime: „Kokia kryptim tai juda?“, dažniausiai atsakys, kad niekas nejuda. Paimkime tokį žmogų už rankos ir priverkime ją judėti pagal arba prieš laikrodžio rodyklę, į kairę arba į dešinę, vertikaliai ar horizontaliai, tik taip galėsime nustayti, žmogaus kūno judesius. Ir kai tik žmogus ims galvoti apie savo pojūtį, jis supras, kad teisinga yra tik viena iš šių krypčių. Ir tada žmogus padarys išvadą – pojūtis juda, nors ir minimaliai. Pats faktas, kad jausmas juda, reiškia, jog galime jį priversti judėti greičiau, lėčiau, aukštyn ar žemyn. Mūsų jausmai yra kontroliuojami. Daugeliui žmonių reikia sukurti savo jausmų kontrolės „tarnybą“, nes tik kontroliujant galime keisti savo pojūčius.
Mūsų minčių ypatybės, tai yra submodalumai, įtakoja, kaip tos mintys veikia mus. Jei mes būsime asocijacijoje su pojūčiu ir darysime didelius, ryškius judesius, pajusime, kad ir jausmai taps intensyvesni. Jei judesiai bus minmalūs, suprasime, kad ir jausmai ima silpti. Mes galime išmokti naudotis submodalumo kontrole, kad reikiamu metu pasinaudotume reikiamais pojūčiais, jausmais. Šį procesą galime pavadinti savo proto valdymu.

Proto valdymas: neurochemija

Vienas iš pagrindinių NLP tiklsų – rasti, sukurti, sumodeliuoti strategijas, technikas, instrumentus, kurie padėtų žmonėms pasiekti tokią būseną, kurią daugelis, tame tarpe ir aš, vadiname asmenine laisve. Asmeninė laisvė – tai galimybė laisvai kontroliuoti savo mintis ir justi norimus jausmus bei pojūčius.
Juk mes taip dažnai tampame savo minčių įkaitais. Mes savo mintyse kuriame problemas, leidžiame joms ten gyvuoti. Tačiau, kadangi daugelis problemų gimsta mūsų vaizduotėje ir yra tik įsivaizduojamos, joms, matyt, reikia ir įsivaizduojamųjų sprendimų. NLP pasaulyje yra efektyvių būdų kontroliuoti mąstymo procesą, norint pokyčių.
Prisiminkite momentą, kai tikrai gerai, pakylėtai jautėtės, o paskui imkite žaisti su savo vaizdų, garsų ir jausmų savybėmis. Keičiant submodalumus galime sustiprinti pojūčius..
Pavyzdžiui, prisiminkit dar kartą tą momentą, kai gerai jautėtės. Pabandykite dabar įeiti į tą situaciją, pasistenkite pamatyti ją savo akimis, išgirsti savo ausimis, pajusti tą malonumą, užliejantį visą kūną. Padarykite vaizdą didesnį ir ryškesnį, splavingesnį, ir, ko gero, pastebėsite, jog pasijutote kur kas geriau. Pagarsinkite girdimus garsus, kad jie būtų ryškesni. Jei garsų nėra, pasistenkit juos išgirsti. Pradėkite stiprinti malonumo pojūtį.
O dabar suvokite, kuriame kūno taške atsiranda tas jausmas ir kurlink jis juda. Nustatykite judesio kryptį jūsų kūno viduje. Pagreitinkite tą judesį (dažniausiai tai būna sukimasis). Pajuskite, kaip sustiprėja jūsų pojūčiai, jausmas. Jūs galite kontroliuoti savo protą ir, esant norui, atgaivinti savyje stiprius jaumus.
Paskui pasistenkite tuos jausmus sujungti su mintimis. Jei galite sukti jausmą savo kūno viduje ir tuo pat metu galvoti apie ateitį, tai greitai imsite asocijuoti tą malonų pojūtį su savo ateitimi. Ir todėl imsite su didžiuliu entuziazmu laukti tos ateities. Jūsų nusiteikimas taps pozityviu.

KAIP PRADĖTI JAUSTIS GERAI

1. Prisiminkite momentą, kai gerai, tiesiog nuostabiai jautėtės.
2. Užsimerkite ir iki menkiausių smulkmenų tai įsivaizduokite. Pasistenkite aiškiai pamatyti vaizdus, išgirsti garsus. Prisiminkite, ką tuomet jautėte.
3. Įsivaizduokite, kad ir vėl išgyvenate šią situaciją. Prisiminkite ją taip, lyg viskas vyktų čia ir dabar. Jūs turite pamatyti tai, ką matėte tada, išgirsti tai, ką tada girdėjote, pajusti tai, ką tada jautėte. Padarykite tuos vaizdus ryškesnius ir spalvingesnius. Atkreipkite dėmesį, kaip tada kvėpavote ir kaip kvėpuojate dabar.
4. Susikoncentruokite į malonų jausmą jūsų kūno viduje. Suvokite, kur jis prasideda, kur ir kokia kryptim juda. Įsivaizduokite, kad kontroliuojate savo jausmą. Priverskite jį suktis greičiau ir greičiau, padarykite jį dar ryškesnį ir stipresnį. Pajuskite, kaip auga to pojūčio intensyvumas.
5. Pagalvokite apie ateitį, kur galėtumėte panaudotį tą pozityvų ir malonų jausmą. Galvodami apie savo ateitį ir apie tai, ką turėsite padaryti per artimiausias kelias savaites, sukite savo kūno viduje šį pojūtį. Nesistebėkite, jei imsite jaustis gerai, nors tam ir nėra nė menkiausios priežasties.

Lygiai taip pat, jei pajučiate negatyvų ar visiškai nieko nevertą jausmą, jį galima pakeisti, keičiant šio pojūčio savybes.
Pavyzdžiui, pagalvokite apie žmogų, kuris jus baugina, nervina, šalia kurio jums nemalonu būti. Įsivaizduokite jį. Turite jį pamatyti tokį, koks jis būna, kai jumyse atsiranda šis negatyvus pojūtis. Jums reikia išgirsti jo balsą ir pajusti savyje tą nemalonų jausmą.
O dabar imkime ir padarykime tą vaizdą nespalvotą, juodai – baltą. Nustumkime jį nuo savęs, atitolinkime. Padarykime jį mažu mažu, gal net dešimtkart mažesniu, nei yra iš tikro. O dabar uždėkime jam klouno nosį. Arba asilo ausis. Įsivaizduokime, kad jis prakalbo kokio nors animacinio filmuko herojaus balsu. Ir jūsų santykis į šį žmogų iškart pasikeis. Jūs galėsite su juo bendrauti labiau pasitikėdamas savimi, o tai reiškia – efektyviau.

NEGATYVIŲ POJŪČIŲ KEITIMAS

1. Pagalvokite apie žmogų, kuris jus neramina, baugina ar nervina. Įsivaizduokite jį. Turite jį pamatyti tokį, koks jis būna, kai jumyse atsiranda šis negatyvus jausmas. Jums reikia išgirsti jo balsą ir savyje pajusti tą negatyvų pojūtį.
2. Padarykite tą vaizdą juodai-baltu, nespalvotu. Atitolinkite nuo savęs. Padarykite jį aštuntadaliu ar net dešimtadaliu mažesnį nei realybėje. Uždėkite jam, pavyzdžiui, klouno nosį.
3. Įsivaizduokite, kad jis prabilo kokio nors animacinio filmuko personažo balsu. Pavyzdžiui, katino Garfildo.
4. Įvertinkite, kaip pasikeitė jūsų jausmai jam. O dabar truputėlį nukreipkite savo dėmesį kur nors kitur ir paskui vėl prisiminkite tą žmogų. Jūsų pojūtis turėtų būti pakitęs.

Kai įprasite taip naudotis savo smegenimis, savo protu, pastebėsite, kad žymiai dažniau pasijuntate geriau. Jumyse susiformuos nauji mentaliniai įpročiai ir gebėjimai. Ir jūs galėsite naudotis savo protu taip, kaip jums to norisi.