Apie Ingvarą Kampradą sklando įvairiausios legendos. 2004-iais pasaulis nustebo išgirdęs, kad būtent jis, t.y. kuklus ir niekam nežinomas Švedijos pilietis, tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi, pralenkęs net Bilą Geitsą.
Jo kuklumą patvirtina viena istorija. Pasakojama, kad vieną vėlų žiemos vakarą su žmona Kampradas buvo užtiktas autobusų stotelėje, vietoj to, kad grįžimui pasinaudotų taksi, kuriam pinigų tikrai būtų nepritrūkęs.
Šiame, trijų dalių straipsnių cikle, papasakosime jums apie šią neeilinę asmynybę ir jo daugiau nei 50 metų kurtą baldų imperiją „Ikea“. Tekstas paremtas Bertilio Torekulo parašyta knyga „Ikea“ sėkmės istorija“, kurią Lietuvoje išleido „Obuolio“ leidykla.

Vaikystė ūkyje

1926 m. kovo 30 d., Smolando provincijoje, pietų Švedijoje gimė Ingvaras Feodoras Kampradas. Pirmuosius penkerius metus Ingvaras praleido Majtorpe, ūkyje prie Jungbio kelio. Jo senelis iš motinos pusės buvo parduotuvės savininkas. Be to turėjo žemės, kurios dalį palikimu gavo Ingvaro mama.
Tuo tarpu tėvas per tuos penkerius metus kasdien 20 km. mindavo dviračiu ar arklio pakinkytu vežimu į savo ūkį Elmtariude. Kai Ingvarui sukako septyneri, šeima persikėlė į šį ūkį. Tiesa, berniuko tėvas visai nenorėjo būti ūkininku, tačiau motinos žodis šioje šeimoje buvo įstatymas.
Visų mylima Ingvaro mama anytos šešėlyje neprarado geros nuotaikos. Ji buvo nuostabi asmenybė, kuriai nieko nebuvo neįmanoma. Nežinia, ką ji galvojo, tačiau, kaip ir vyras, sutikdavo su viskuo, ką nuspręsdavo Ingvaro močiutė. Buvo „senoji ponia“ ir „jaunoji ponia“, kiekvienas žinojo jų valdžios skirtumus.
Mama netruko sužinoti apie nekokius vyro verslo reikalus, taigi jam pritariant, nors ir be didesnio entuziazmo, atidarė svečių namus. Būdavo nuomojami kambariai vasarotojams. Mama skolindavosi iš močiutės kai kuriuos kambarius, ir už tai svečiai mokėdavo keliomis taip reikalingomis kronomis daugiau.
Ingvaro mama tylomis toliau dirbo savo didvyrišką darbą. Nesulaukusi penkiasdešimties susirgo vėžiu, taip niekada ir nepabuvusi „vyresniąja ponia“. Ji mirė jauna, sulaukusi vos penkiasdešimt trejų metų. Ingvarui tuo metu buvo dvidešimt septyneri.

Pirmasis versliukas

Nors Ingvaras prisipažįsta, jog nuo mažumės jam nesvetimas bandos jausmas, tačiau vienu atžvilgiu berniukas buvo išskirtinis dar vaikystėje – jis anksti ėmė sudarinėti verslo sandorius.
Teta Kampradui padėjo nusipirkti pirmąją šimto degtukų dėžučių pakuotę viename Stokholmo turgų, kuri kainavo 88 eres. Tada vaikis pardavė dėžutes nuo vienos iki dviejų erių už vienetą, o kartais nusišypsodavo laimė rasti pirkėją, nupirksiantį dėžutę už 5 eres. Tuo metu Ingvarui buvo vos penkeri metukai.
Vėliau berniukas ėmė pardavinėti kalėdinius atvirukus ir sieninius plakatus, gaudydavo žuvis ir važinėdamas dviračių ją pardavinėdavo, rinkdavo brukes, kurias autobusu siųsdavo pirkėjui į Leitorpą. Sukakus vienuolikai pagrindiniu jo verslu tapo sodo sėklų prekyba.
Galiausiai, dar truputį paūgėjus, Ingvaras Kampradas pasiėmė vienintelę „tikrą“ jo gyvenime paskolą. Banko „Skanska“ Leitorpe valdininkas Ekstromas paskolino Ingvarui apie 500 kronų be jokio užstato. Sekančią dieną Ingvaras jau užsakinėjo 500 vnt. rašalinių rašiklių iš Paryžiaus.
Natūralu, kad kylant pasitikėjimui savimi, Ingvaro prekybinė veikla tapo jo manija. Tas jausmas – kai perki pigiau, o parduodi brangiau – yra toks nepakartojamas, kad norisi jį pakartoti šimtus kartų.

„Ikea“ įkūrimas

1943 metų pavasarį, kai Ingvarui Kampradui sukako septyniolika, jo versliukas ėmė panašėti į tikrą firmą. Žinoma, iki tikros firmos trūko tik oficialumo, tačiau problema buvo nepilnametystė.
Vis dėlto, pagal lanksčius Švedijos įstatymus, nepilnametis gali paprašyti savo globėjo leidimo oficialiai atidaryti įmonę. Taip Ingvaras ir nutarė padaryti. Netrukus, globėjas pasirašė lapelį, kurį kartu su dešimties kronų įnašu nusiuntė miesto tarybai.
Taip buvo įkurta „Ikea“. Pirmoji raidė I reiškia Ingvaro vardą, K – Kamprado pavardę, E – Emltariudo apylinkių vardas, o A – Agunariudo ūkis, kuriame verslininkas ir užaugo.
Plunksnakotis buvo pirmoji svarbi naujai „iškeptos“ firmos prekė. Vienu kartu buvo užsakomi 500 vnt. rašiklių už labai mažą kainą, t.y. gavus didelę nuolaidą. Tada traukiniu Ingvaras vykdavo į įvairias veitas pietinėje Švedijos dalyje su tikslu parduoti šiuos rašiklius.
Be plunksnakočių, firma importuodavo šveicariškus žiebtuvėlius, o vėliau ir šratinukus. Šį vengrų išradimą pardavinėti sekėsi sunkiau, nes jie iš pradžių kainavo labai brangiai – daugiau kaip šešias kronas už vienetą. Tačiau vėliau, nežymiai sumažinus kainą, tūkstančiai vienetų buvo parduoti akimirksniu.

Baldų verslo pradžia

1948 metais „Ikea“ pirmą kartą ėmė reklamuoti baldus. Iki tol įmonė pardavinėdavo tik smulkius gaminius, pvz. pinigines, nuotraukų rėmelius, stalo ratukus.
Plėtrą į baldų prekybą pakuždėjo didžiausias Ingvaro konkurentas Gunarsas Fabrikeris, kuris jau seniai pardavinėjo baldus. Tuo metu aplink Moklendo ežerą, kur ir buvo įsikūręs „Ikea“, buvo daug smulkių baldų gamintojų, todėl žengti tokį žingsnį nebuvo sunku.
Pirmieji reklamuoti baldai buvo slaugių kėdė be ranktūrių, apmušta kėdė ir kavos staliukas. Pirmoji kėdė vadinosi „Ruth“. Ingvaras suprato, jog prisiminti užsakomų daiktų serijinius numerius yra per sunku, tad duoti baldams vardus nuo pat pradžių tapo įprasta. Rezultatas aiškus – parduota begalė šių bandomųjų baldų.
Nedidelėje brošiūroja, kuri vadinosi „Ikea naujienos“ ir siunčiama klientams, buvo įtraukta sofa lova bei pjaustyto stiklo šviestuvas. Scenarijus pasikartojo – viskas išparduota.
Taip prasidėjo šis verslas. Žmonės užsakydavo norimą modelį, gamyklos jį pristatydavo. Nedideli daiktai buvo pakuojami ūkyje, tada darbuotojai kiekvieną rytą, nuo septynių iki dešimtos, atvažiuodavo su autobusiuku, skirtu vežioti pienui, iš išvežiodavo baldus į traukinių stotį. Baldų užsakydavo vis daugiau, tad darbo valandos vis ilgėjo.

Pirmoji ekspozicija

„Ikea“ negalėjo daugiau išlikti vieno žmogaus firma. Ingvarui nebeužteko mamos, tėčio bei kitų artimųjų, padedančių pakuoti daiktus pagalbos. 1948 metais buvo priimtas pirmasis darbuotojas Ernstas Ekstromas, kuris pasiliko įmonėje visą laiko ir prižiūrėjo sąskaitas. Dar po dviejų metų įmonė išaugo iki aštuonių darbuotojų.
Vėliau užsakymų paštu konkurencija tapo milžiniška, kas paskatino kainų karus. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti lyginimo lentą „Mellby“, kurią vieną sezoną pavykdavo parduoti už 23 kronas, vėliau konkurentai „Gunnars“ kainą sumažino iki 22,5 kronos, o „Ikea“ savo ruožtų ją atpigino dar kartą iki 22 kronų ir taip be galo.
Žingsnis po žingsnio, maža kaina paveikė produktų kokybę neigiama prasme. Pradėjo kilti nepasitenkinimas ir darėsi aišku, kad užsakymų paštu verslas ilgai neišsilaikys. Didžiausia šio verslo problema buvo ta, kad klientai patys negalėjo paliesti prekių, turėjo pasitikėti katalogo ar reklamos aprašymu.
Po ilgų naktinių diskusijų su savo kolegomis, Ingvaras Kampradas priėmė rizikingą, tačiau labai svarbų sprendimą – parodų organizavimas. Žmonės galės ateiti į parodą, patys pamatys baldus ir turės galimybę palyginti skirtingų kainų kokybę.
1953 m. kovo 18 d. Elmhute buvo atidaryta pirmoji baldų ekspozicija. „Ikea“ buvo pionieriai – niekur kitur ekspozicijos nebuvo organizuojamos. Sėkmė buvo staigi ir netikėta – prie parodos atidarymo laukė tūkstančio žmonių minia. Darbuotojai ėmė baimintis ar antras aukštas atlaikys tiek daug žmonių. Laimei, atlaikė. Vėliau tais metais buvo suorganizuota dar ne viena paroda, o apsilankiusiųjų skaičius viršija 10 tūkst. lankytojų.

Nepaliaujamas augimas

Gyvenimas kaime ėjo į pabaigą, o „Ikea“ po truputį įgavo tikros įmonės pavidalą. Daugelis nerašytų įstatymų vėliau jau buvo „užrašyti“ teisiškai. Nors kompanija ir sparčiai plėtojosi, „Ikea“ nepamiršo savo filosofijos ir vertybių: paslugumo, taupumo ir stipraus atsakomybės jausmo.
Taupumą iliustruoja vienas incidentas. Vieną rytą kasininkė ant stalo paliko ritinėlį pašto ženklų. Ingvaras įsiuto. Jis suskaičiavo, kiek pašto ženklai yra verti ir reikalingą sumą – apie penkioliką kronų – padėjo jai ant stalo. Tada kasininkė išraudusi iš gėdos atėjo ir pasakė, kad kažkas ant stalo paliko pinigus už pašto ženklus, kuriuos ji pamiršo užrakinti. Ji niekada to nepamiršo.
Tai buvo pamoka, kiek daiktai verti. Iki šios dienos „Ikea“ viską bando aiškiai įkainoti ir patiekti žmonėms. Net reklaminėse brošiūrose nurodoma, kiek kainuoja jas paruošti. Tokia atviros kainodaros politika.
Kompanija negailėjo pinigų tik bandelėms bei kavai, kurias siūlė savo klientams apsilankiusiems parodose. Šis siūlymas peraugo į kelis populiarius restoranus, kurių bendra apyvarta šiandien siekia apie 2 milijardus kronų. Kaip teigia Ingvaras Kampradas: „Joks geras sandoris nesudaromas tuščiu skrandžiu“.
Maistas svarbus todėl, kad žmonės čia atvykdavo iš visos šalies. „Ikea“ pritraukdavo turistus. Keliauti buvo brangu, bet vėliau pasirašyta sutartis su „Swedish Railways“ sumažino kelionės kainas. Palaipsniui veikla nuo restorano išsisplėtė iki savo viešbučio su didžiuliu baseinu.

Tiekėjų boikoitas

Septintajame dešimtmetyje Ingvaras Kampradas daugiau nebebuvo laikomas „vienu iš baldų prekiautojų“. Jis tapo savimi pasitikinčiu, rafinuotu ir baimę keliančiu varžovu, į kurio metodus buvo žiūrima su panieka ir apie juos blogai atsiliepiama. Varžovai susibūrė kontratakai – dramblių banda prieš triukšmingą pelę.
Tuomet IKEA buvo patys sunkiausi laikai. Pats Ingvaras buvo persekiojamas tradicinių prekiautojų, kurie norėjo sustabdyti jo progresą bet kokia kaina. Jie reikalavo uždrausti jo veiklą, o jį patį sunaikinti. Vyko įvairūs boikotai. Daugiausia dėl to, kad IKEA siūlė daug žemesnes kainas nei konkurentai.
Tiekėjai staiga kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su jauna kompanija. Kai kurie vis dar tiekė baldus, bet be siuntėjo vardo ir nepažymėtose transporto priemonėse, kad nesimatytų, kas užsakė partiją. Pirmą kartą IKEA buvo uždrausta dalyvauti prekybos mugėse, o pačiam Ingvarui asmeniškai jose lankytis. Kaip ir visada, kai būdavo spaudžiamas, jo reakcija būdavo ašaros, pasipūtėliškumas ir sumanumas.
Pati sėkmingiausia Šv. Eriko mugė ilgainiui buvo atidaryta ir plačiajai visuomenei, bet ekspozicijos vadovybė stengėsi sabotuoti IKEA plėtrą. Geteborge Ingvaras prasmuko į mugę ant „Volvo Duet“ galinės sėdynės. Geras draugas, prekiautojas kilimais, užmetė „Wilton“ kilimą ant jo, kad galėtų niekieno nepastebėtas patekti pro vartus. Kai jis išsėlino iš automobilio ekspozicijos link, niekas neišdrįso jo išmesti lauk.
Tiekėjai, kurie drąsiai ir ištikimai palaikė ryšius su IKEA, naudojosi fiktyviais adresais pristatymui. Kai kuriose gamyklose darbuotojai nedrįso dieną pakuoti prekių. Vyko keisti naktiniai išvežiojimai, panašiai kaip per sausą įstatymą buvo vežiojamas spiritas, tik dabar buvo vežiojamos sofos. Pats Ingvaras praleido ne vieną bemiegę naktį mąstydamas, kaip būtų galima išspręsti problemas.

Surenkami baldai

Gilisas Ludgrenas, artimas Ingvaro draugas ir vienas darbuotojų, sugalvojo „nutraukti“ stalui kojas ir padėti jas po stalviršiu. Šitaip sukurdamas pačią pirmąją plokščią IKEA siuntą jis pažymėjo platinimo revoliucijos pradžią. Šiandien pačių surenkami baldai yra savaime suprantamas dalykas.
Ingvaras surenkamus baldus pasirinko kaip atskaitos tašką tam tikrose gamybos stadijose – kažką pakeisdamas, nupjaudamas milimetrą čia, centimetrą ten. Viskas tam, kad sutaupytų medžiagų ir išlaikytų žemas kainas.
Patys baldus projektuoti IKEA pradėjo norėdama išvengti boikoto ir su juo susijusių problemų. Be to, pervežant baldus neretai nukenčia tam tikros baldo dalys, pvz. lūžta stalo koja ar pan. IKEA tai kėlė nerimą, o ir Europos draudimo kompanijos pradėjo skųstis. Kuo daugiau surenkamų baldų pagamindavo pati kompanija, tuo mažiau problemų buvo su baldų transportavimu.
Išardomi baldai ir plokščių siuntiniai turi dar vieną pranašumą – jos sutaupo daug vietos sandėliuojant ir pervežant.
Klientams irgi lengviau – pilnai sukomplektuotą baldą yra ir sunku, ir nepatogu nusitempti į tam tikrą kambarį. Po surenkamų baldų revoliucijos klientai patys galėjo gabentis didelius baldus mažuose paketuose ir juos susirinkti.

Plėtra Lenkijoje

Komunistinė Lenkija, ištroškusi ekonominių ryšių ir žmoniško pragyvenimo, septintojo dešimtmečio pradžioje priėmė švedų kapitalistą išskėstomis rankomis ir tapo jo gelbėtoja, kai pristatymo draudimas grasino kompanijai iš po kojų išmušti žemę.
1961 m. sausio 21 d. Ingvaras, jo tėvas ir Ragneris Stertas nusileido Varšuvoje. Jų vizitas truko savaitę, o jo detales galima sužinoti iš išlikusių dokumentų, mat kiekvieną jų žingsnį sekė ir užrašinėjo slaptoji Lenkijos policija.
Netrukus Lenkija iš bereikšmio prieglobsčio ir paskutinės galimybės buvo paversta į ryškiausią pavyzdį, apie kurį Ingvaras dar ir dabar kalba su užsidegimu. Taip Lenkija iš grynai tiekėjiškos šalies buvo paversta į Rytų Europos pavyzdinį prekybos modelį, o IKEA buvo ir importuotoja, ir pirkėja, ir gamintoja, ir eksportuotoja.
Iš pradžių infrastruktūra buvo nelanksti. Norint paskambinti iš gamyklos į Varšuvą, reikėjo visos dienos. Ten nebuvo įprastinių laikraščių, bet degtinės buvo į valias, galėjai gerti rytą, dieną ir naktį.
Bet ten buvo daugybė ąžuolų, kurių pardavimas klestėjo Švedijoje. Sąlygos gamyklose buvo keistos. Pusiau automatizuoto ir efektyvaus darbo viduryje procesas staiga pavirsdavo į senutę su vienračiu.
Dabar Lenkijos svarba IKEA yra didesnė nei bet kada. Nuo 1990 metų buvo atidarytos penkios naujos parduotuvės ir dar daugiau pirkimo biurų. Lenkija užtikrino bendrovei tokią kainą, kokios Švedijos prekiautojai baldais niekada nepasieks. Jei ne ši šalis, IKEA niekada nebūtų taip išsiplėtusi po visą Europą.

Visuomenės pasitikėjimas

1964 metų rugsėjį, iš karto po to, kai 800 tūkst. katalogo kopijų buvo išsiuntinėti Švedijos gyventojams, baldų žurnalas „Allt i Hemmet“ (liet. „Viskas namuose“) išspausdino sensacingą baldų palyginimą. Jie tvirtino, kad geriau pirkti kėdę iš IKEA už 33 kronas nei identišką, kuri kitoje baldų parduotuvėje kainuoja penkis kartus brangiau – 168 kronas.
Drama, slypinti už šio šešiolikos puslapių pranešimo, buvo beveik tokia pat didelė, kaip ir jo sukeltos ekonominės ir kitokios pasekmės. Tuo metu buvo manoma, kad IKEA buvo pati pigiausia užsakymo paštu firma šalyje. Tačiau, nepaisant sėkmės, ji, kaip ir kitos užsakymo paštu firmos, turėjo abejotinos kokybės reputaciją.
Mariena Fredrikson, minėto žurnalo redaktorė, nusprendė perimti iniciatyvą į savo rankas ir nuvykti į Elmhultą. Ji savo akimis norėjo pamatyti, kokia iš tiesų buvo kompanija. Kartu ji pasiėmė patyrusį dizainerį ir architektą, taip pat ir fotografą.
Žurnalo komanda pasiryžo kartą ir visiems laikams atsakyti į klausimą: ar IKEA atitiko kokybę visose kategorijose – formoje, funkcijoje ir kainoje? Grupelė žmonių – visi anonimiškai – turėjo pirkti vizualiai ir funkcionaliai panašius baldus iš IKEA ir iš daugelio kitų baldų parduotuvių visoje šalyje.
Didžiausią sensaciją plačiojoje visuomenėje sukėlė kokybės testas. Visų IKEA baldų rezultatai buvo geresni bei brangesnių, gerai žinomų kompanijų baldų. Straipsnis labai paprastai IKEA padarė priimtiniausia vidurinės klasės svetainėse, be jokių išlaidų rinkodarai.

Parduotuvė Stokholme

Po klientų antplūdžio atidarius pirmąją baldų parodą Elmhulte, Ingvarui Kampradui užteko pasitikėjimo savimi ir antram žingsniui – pastatyti parduotuvę „Kungens kurva“ Stokholmo priemiestyje. Investicija verta 17 mln. kronų. Statybą finansavo pats Ingvaras Kampradas, nepasiskolinęs nė vienos erės. Taip buvo persilaužimo taškas.
Parduotuvė buvo atidaryta 1965 m. birželio 18 d., eilės sukosi kaip gyvatės. Per vieną dieną parduotuvę apgulė 18 tūkst. klientų, o Elmhulto personalas turėjo mesti visus darbus ir keliauti į sostinę padėti savo apgultiems kolegoms. Užsakymams, kuriems išrašyti reikėjo laiko, tebuvo tik keletas kasų – tai sukėlė didelę sumaištį.
Vyravo chaosas. Valstybė prisidėjo prie šios pirkimo beprotybės tuo, kad nusprendė nuo tų metų liepos mėnesio padidinti PVM trimis procentais. Tai paskatino žmones nusipirkti kuo daugiau iki reikiamos datos. Per tas dvilyka dienų, kol įsigalėjo mokesčio įstatymas, parduotuvė pardavė už sumą, prilygstančią metinei apyvartai – 90 mln. kronų.
Viena iš parduotuvės naujovių buvo skyrius „Accenten“ (liet. „Akcentas“) – tai paties Kamprado idėja. Truputėlį geresnės kokybės daiktai čia pardavinėjami dovanoms. Kita naujovė – tai naminio maisto restoranas Smolando stiliumi. Baldai juk dažniausiai būdavo iš Smolando, tai „smolandietiškas“ maistas čia labai tiko.
Kartą dėl elektros gedimų parduotuvėje buvo kilęs gaisras. Tai nebuvo palaima, tačiau, paradoksalu, davė daugiau naudos nei žalos. Draudimo kompanija išmokėjo 23 mln. kronų. Per išpardavimą „po gaisro“ praėjus kelioms savaitėms nusidriekė 8 tūkst. žmonių eilė, kai kurie jų laukė visą naktį, kai kurie net buvo pasistatę palapines.
Kitą dieną greitkelyje buvo nusidriekusi 5 km. eilė, ir parduotuvė buvo tiesiog ištuštinta per istorinį 50 proc. prekių nukainavimą. Atstatyta ir atnaujinta „Kungens kurva“ ir dabar yra pagrindinė IKEA parduotuvė, kurios apyvarta nuo 70 mln. kronų išaugo iki 1 mlrd. kronų, o darbuotojų skaičius – nuo 50 iki 400.

Europos užkariavimas

Nuo 1973 metų, kai buvo atidaryta pirmoji parduotuvė už Skandinavijos ribų (Šveicarijoje), IKEA visur išplito nepaprastai greitai. Per mažiau nei šešerius metus, be dviejų Švedijoje, buvo atidaryta dvidešimt naujų parduotuvių Europoje, Kanadoje ir Singapūre. Vokietija pirmavo pagal parduotuvių skaičių – joje atidaryta net dešimt parduotuvių.
Tai buvo vikingų laikai ir užkariavimo laikotarpis. Kompanija išmoko pagrindinių dalykų plečiantis į naujas rinkas. Šios pamokos leido atidaryti keturiasdešimt tris naujas parduotuves per devintąjį dešimtmetį, o per paskutinį XX. dešimtmetį – šešiasdešimt devynias – nuo Čekijos iki Kinijos
Svarbiausias žmogus atsakingas už plėtrą buvo Janas Aulinas. Jis buvo dešinioji Ingvaro Kamprado ranka, kuriuo IKEA steigėjas pasitikėjo visiškai. Štai ką jis kalba apie anuos laikus: „Tai buvo metai, kai tariausi gyvenąs moderniosios istorijos knygoje. Budapešte, kur atidariau mūsų pirmąją parduotuvę Rytų Europoje, girdėjau skaitomas džiūgaujančios minios išsilaisvinimo poemas, kai buvo nuversti komunistai.“

Prie tokio spartaus augimo neabejotinai prisidėjo to laikmečio dvasia. 1968 metų studentų sukilimas Europoje paliko maišto liekanų aštuntajame-devintajame dešimtmečiams. Taip pat pakeitė požiūrį į baldus ir gyvenimą: tai, kas lengva ir paprasta yra genialu. O taip pat ir pelninga.

IKEA dabartinė situacija

Šiuo metu IKEA dirba pelningai kaip niekada anksčiau. Nors ir buvo keletas itin nepavykusių projektų (invazija į Rusiją), tačiau IKEA yra didžiausia pasaulyje surenkamųjų baldų gamintoja, sugeneruojanti 23,5 mlrd. JAV dolerių apyvartos. Bendrovės pelno marža siekia daugiau nei 10 proc.
Jos įkūrėjas, Ingvaras Kampradas vis dar dirba prie kompanijos, tačiau tik kaip „vyriausiasis patarėjas“, kas verčia patį Ingvarą sarkastiškai nusiprunkšti. Verslą perėmė trys jo sūnūs – Pyteris (Peter), Jonas ir Matėjusas (Matthias).

Šaltinis: Verslas.in