Optimistiškumas yra viena iš geidžiamiausių charakterio savybių  daugelyje gyvenimo sričių. Madinga teigti sau ir kitiems, kad turime tikėti sėkme, galvoti apie gerus dalykus ir vengti minčių apie blogus. Pažvelkime į tai kitu žvilgsniu.

Optimistiškai įsivaizduodami, kad mūsų tikslai jau pasiekti, mes tik bloginame situaciją. Pastaruoju metu sėkmės psichologijos atstovai dažnai teigia, kad optimistiškumu persmelkta pasiektų tikslų vizualizacija daro didžiulę teigiamą įtaką tų tikslų pasiekimui. Naujausių mokslinių tyrimų duomenys tam prieštarauja. Halvorson (2011) atlikto tyrimo rezultatai: koncentravimasis  į idealią ateitį sąlygoja žemesnius pasiekimus. Dar keturi eksperimentai, atlikti siekiant įvertinti šią hipotezę skirtingose veiklos formose (planavimas, atlikimas ir kt.), ją patvirtino (Oettingen ir kt., 2011). Tyrimo autorių teigimu, fantazijos atima iš mūsų energiją ir didiną spaudimą. Plačiau apie apie visus šiuos tyrimus galite rasti čia.

Mums reikia ne tik mąstyti, kad jau esame sėkmingi, bet ir koncentruotis į kliūtis, kurias galime sutikti pakeliui į sėkmę.  Daugybė naujausių tyrimu (Halvorson teigimu) rodo, kad neapsimoka skraidyti padebesiais ir laukti, kol pasaulis mus apdovanos už optimistišką mąstymą. Kitaip sakant, mes turime išlikti realūs.

Tyrimų serija, atlikta Niujorko Universitete padeda išsiaiškinti šio reiškinio priežastis (Kappes ir Oettingen, cit. pg. Halvorson, 2011). Tiriamieji, kurie ateitį laikė sunkia ir keliančia abejones, buvo gerokai energingesni nei tie, kurie ją idializavo. Žemesnį energijos lygį rodė ir objektyvūs fiziologiniai matavimai. Įdomu tai, kad kuo tiriamajam svajonė buvo svarbesnė ir kuo jis labiau stengėsi ją vizualizuoti, tuo labiau buvo pakirsta jo motyvacija!

Optimizmas gali žlugdyti. Du žmonės pradeda vadovautis svorio metimo programa. Vienas iš jų yra optimistas, kitas – realistas, galbūt netgi pesimistas. Kuris iš jų turi didesnius šansus atsikratyti antsvorio? Remiantis nauju Doshisha universiteto Japonijoje moksliniu tyrimu, pesimistas (McGonigal, 2009). Kodėl optimizmas nepadeda sulieknėti? Optimistai gali nuvertinti juos ištinkančius sunkumus, kuriuos patiria bandydami numesti svorį. Jie taip pat gali manyti, kad svorio numetė daugiau ir greičiau nei yra iš tiesų.

Optimistai kelia sau didelius tikslus. Jei tikiesi numesti 6 kg per mėnesį, o numeti tik pusę tiek, jausiesi nusivylęs. Greičiausiai apims nepasitenkinimas, kurį malšinsi dar didesnėmis maisto porcijomis. O jeigu esi pesimistas – nuspręsi numesti 1-3 kg per mėnesį. Greičiausiai jausi lengvumą, didesnę viltį pasiekti savo tikslą.

Be to, jeigu tikiesi, kad sulieknėjęs (ar metęs rūkyti, pradėjęs sportuoti ir t.t.) pagerinsi santykius su kitais, rasi geresnį darbą ar visada jausiesi žvalus, bet tau nepavyksta sulieknėti, tuomet motyvacija toliau stengtis labai krenta. Žmonės, kurie keisdami elgesį  tikisi didelės, nepamatuotos  naudos, dažniausiai turi nusileisti ant žemės. Realistiškas optimizmas ir stiprus noras stengtis  padės įveikti iššūkius.

Optimistiški teiginiai neveikia – tokią išvadą prieina J. Wood ir pora jo kolegų atlikę tyrimą, publikuojamą prestižiniame žurnale Psychology Science. Išsikėlę klausimą apie optimistiškų teiginių veiksmingumą, tyrėjai nerado paprasto ir vienareikšmio atsakymo.  Tarkim, savimi pasitikintiems tiriamiesiems kartojant „Aš mėgstamas žmogus“, efektas buvo labai silpnas (Wood, cit. pg.  Lilienfeld, 2009). Jie gi ir taip tikisi, kad yra mėgstami! O tiems, kurių savivertė yra menka, paaiškėjo, kad optimistiški teiginiai netgi kenkia. Jie jautėsi dar blogiau – tikriausiai suprasdami kontrastą, neatitikimą tarp to, kokie jie yra, ir to, kokiais jie nori būti. Lilienfeld (2009) teigimu, tai jiems tik priminė, kokie jie iš tikro yra nemėgstami.

Optimistiškumas turi savo kainą. Peterson (2008) pristato du tyrimus, kurių metu buvo gauta, kad būdami geresnės nuotaikos esame neatidūs detalėms. Žinoma, ši savybė nėra esminė siekiant karjeros, bet tam tikrais atvejais ji tampa tikrai svarbia. Pavyzdžiui, planuojant biudžetą. Tikriausiai yra ir daugiau savybių, kurios geriau atsiskleidžia jaučiantis liūdnai. Taigi, gal nereikėtų nuolat siekti išlikti geros nuotaikos ir optimistiškais?

Segerstrom (2006) ištyręs teisės studentus, gavo, kad optimistai atsparesni stresui tik tada, kai tas stresas nėra stiprus. Tuo tarpu esant dideliam aplinkos spaudimui, optimistai su stresu kovojo blogiau nei pesimistai (Segerstrom, cit. pg. Whitbourne, 2006). Tai galime paaiškinti pernelyg dideliu optimistų pasitikėjimu išspręsti problemas, kurios nėra taip lengvai išsprendžiamos, ir nenorėjimu sutikti, jog šįkart jiems nepasisekė.

Būdami optimistiški dėl, tarkime, kokio nors projekto, mes tuo pačiu esame pesimistiški dėl kitų projektų. Čia aš sutinku su Sherman (2011) išsakyta nuomone. Gi būdami optimistiški, mes atsisakome kitų alternatyvų. Jei vis laikomės įsikibę savo plano ir tikimės, kad mums pavyks, mes nebematome kitų, galbūt geresnių pasirinkimų.

Optimistiškumas ir pesimistiškumas turėtų būti neatsikiriami. Šiuo metu tai laikoma priešingybėmis. Visą laiką optimistiški būti negalime, reikia išsirinkti ties kuo tokiais būti. Be to, optimistiškumas yra subjektyvus – kas vienam skamba optimistiškai, kitam gali būti pakankamai pesimistiška.

Optimistiškas mąstymas tinka ne visiems. Lilienfeld (2009) teigimu,  optimistiškumas gali netgi pakenkti krizes išgyvenanties asmenims, nes tokios mintys juos tik dar labiau slegia. Visgi dažnesnė problema yra susijusi su ginybiniu pesimizmu (angl. defensive pessimism). Pažįstate ką nors, kas nuolat nerimauja, kad jam kažkas nepasiseks, tarkime egzaminai, ir galiausiai pasiekia puikius rezultatus? Tokie žmonės – besiginantys pesimistai. Tokiems žmonėms nuolat yra brukamos optimistinės mintys. J. Norem teigimu, pesimizmas yra jų varomoji jėga, jie taip ruošiasi blogiausiam atvejui. Optimizmas tik priverčia juos  dar labiau bijoti. Norintiems plačiau su tuo susipažinti, rekomenduoju J. Norem knygą „The Positive Power of Negative Thinking“.

Negalime užblokuoti nepageidaujamų minčių.  „Tikriausiai susirgsiu“, „nebesuvaldysiu situacijos“, „šis darbas man nepavyks“...Net 90 % žmonių aplanko mintys apie žalą, iškrypimus, kontrolės praradimą ir pan. (Psychologytoday.com duomenimis). Tirti asmenys yra neturintys nerimo sutrikimų, jei butų įtraukti ir turintys šiuos sutrikimus skaičius netgi peraugtų 90 %! Mes esame nepatenkinti, kad taip mąstome, imame bijoti tokių minčių ir baimintis, kad jos pranašauja ateitį.  Pesimistiškų minčių turime kiekvienas, nereiktų dėl to jaustis keistai ir nerimauti, kad prisišauksime nelaimę. Leahy (2009) teigimu, mintys ir realybė nėra tas pats, nors šiuo metu tai yra labai populiari idėja. Dažnai yra patariama įsivaizduoti, kad esame turtingi ar sėkmingi bei vengti galvoti apie ligas, nelaimes. Jei „prievartausime“ save, tai spaudimas nuolat kels nerimą ir stresą.

Leon Tolstoy yra aprašęs vaikystėje žaistą žaidimą – stovėti kampe ir stengtis negalvoti apie baltas meškas. Harvardo psichologas D. Wegner  (cit. pg. Leahy, 2009) sumanė ištirti, ar tokios pastangos yra vaisingos. Rezultatas – žmonės, kurių buvo prašoma negalvoti apie baltas meškas, apie jas galvojo tik dar labiau. Kitaip sakant minčių slopinimas išprovokavo nenorimų minčių suintensyvėjimą. Kognityvinės psichologijos atstovai (pavyzdžiui, C. Purdon ir D. Clark) netgi teigia, kad nepageidaujamų minčių analizė ir kontrolės strategijų naudojimas yra pagrindinis nerimo sutrikimų bruožas. Galbūt tai leidžia galvoti, kad vydami nemalonias mintis šalin tik prisišauksime psichiko sutrikimus? Manau, tai puiki hipotezė dar vienam tyrimui.

Įvairios pesimistiškos mintys dažnai yra suplakamos į vieną nepatraukliai skambančią charakterio savybę – pesimistiškumas. O ši savybė nėra madinga… Užmirštama  paminėti, kad kai kurios tokio pobūdžio mintys yra būtinos ir motyvuojančios stengtis (Halvorson, 2011). Gi yra didžiulis skirtumas tarp: ,,man šįkart gali nepasisekti” ir ,,aš kaip visada susimausiu”. Abi šios mintys yra pesimistiškos, bet pirmoji skatina bandyti dar kartą. Kai kurios pesimistiškos mintys yra vertingesnės nei optimistiškos. Jei nuolat, nepriklausomai nuo to, ar mums sekasi, ar ne, galvosime, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia, ar galiausiai nepasijusime kvaili? Atitrūkę  nuo realybės? Meluojantys patys sau? Nesvarbu, ką mes mąstome, svarbiausia, ką mes darome su tomis mintimis! Galime net įsivaizduoti rožinį dramblį ant mūsų lovos, patarinėjantį, kaip mums elgtis. Jei jo patarimai išties fantastiški, kodėl turėtume jų atsisakyti? Nes to nėra sėkmės knygose? Nes to negirdėjote naujausiame seminare?

Laimės pojūtis yra labai priklausomas nuo genų. Dažnai mums įrodinėjama, jog laimė priklauso nuo optimistiško mąstymo ir pastangų, kurias įdedame jas pasiekti. Naujausi tyrimai (ir jų tikrai nemažai!) atskleidžia, kad genai yra didžiąja dalimi atsakingi už tai, ar mes jaučiames/jausimės laimingi. Paminėsiu tik keletą garsesnių. Visų pirma šios idėjos yra siejamos su tam tikra teorija (set point theory), kuri akcentuoja, jog turime tam tikrą nulemtą laimingumo lygį, kuris gali svyruoti dėl aplinkos ir gyvenimo stiliaus ir tokiu būdu kartais trumpam neutralizuoti biologinį faktorių (pagrinde tai, kaip smegenys „tvarkosi“ su neuromediatoriais). Bet tik trumpam.

Pirmieji šią idėją tikrino D. Lykken ir A. Tellegen dar 1996 m. Jie tyrė monozigotinius (genetiškai identiškus) ir dizigotinius dvynius, kurie buvo auginti kartu arba atskirai. Rezultatai: monozigotiniai dvyniai, auginti atskirai, jautėsi panašiai laimingi; dizigotiniai dvyniai, auginti kartu, nejautė panašaus laimės lygio (Cascio, 2011). Tai reiškia, kad nesvarbu, ar kartu, ar atskirai augo dvyniai, svarbu tik tai, ar jie buvo monozigotiniai. Vėliau buvo atlikta daugybė studijų, kurios patvirtina, kad laimės jausmas 50% yra nulemtas nuo gimimo (Cascio, 2011).  Kai kurie iš mūsų išlieka laimingi net po didelių traumų, o kiti, net ir sekantis, jaučiasi vis prislėgti. Kitaip sakant, optimistiškumas nėra iš tų savybių, kuria lengva išsiugdyti.

Galbūt dabar jums palengvėjo? Gi galime manyti, kad nereikia prievartauti savęs mantromis ,,man puikiai sekasi” ar ,,esu labai laimingas” bei verstis per galvą, kad būtume laimingi, jei jau genai yra už tai atsakingi? Palengvėti turėtų tik truputį, nes 50 % nėra 100%, ir gaila net ne 80%...

Ką noriu pasakyti šiuo straipsniu? Kad nėra vienos tiesios. Tyrimai gali įrodyti ir vieną, ir kitą, todėl nereikia aklai tikėti jų skelbiamomis išvadomis, tiek madingojo optimizmo, tiek pesimizmo ar apskiritai bet kurios charaktrio savybės atvejais. Kažkuris iš mano dėstytojų yra pasakęs: „Kiekvienam tyrimui galime rasti antityrimą“. Aš tik pridursiu, jog šiuo metu esant norui tyrimais galima įrodyti bet ką, turbūt net ir rūkymo naudą sveikatai. Todėl mąstykime taip, kaip mums norisi ir atrodo geriausia. Visi esame pernelyg skirtingi, todėl vieno recepto nėra ir negali būti. Be to, ko vertas tampa gyvenimas, jei nuolat tempiame save link madingo šablono?

1. Cascio T. Here's the sad truth about happiness.  2011, June 29.
2. Halvorson H. G. How „Positive” Thinking and Vision Boards Set You Up To Fail // Science of Success, 2011, July 22.
3. Leahy R. L. Welcome to the world of "intrusive thoughts // Anxiety Files, , 2009, June 1.
4. Lilienfeld S. Can positive psychology be negative? // The Skeptical Psychologist, 2009, June 19.
5. McGonigal K. Optimists may underestimate the setbacks and pitfalls they will face // The Science of Willpower, 2009, September 25.
6. Peterson C. Does Happiness Have A Cost? // The Good Life, 2008, June 13.
7. Sherman J. How to guard against optimistic and pessimistic //Ambigamy, 2011,  May 17
8. Whitbourne S. K. Optimism can be harmful if you always expect to succeed // Fulfillment at Any Age, 2010 November  9.